REdraw. Kelias į mylimą veiklą - juodai baltais etapais.
REdraw. Kelias į mylimą veiklą - juodai baltais etapais.
Sep 09, 2021 0 Komentarai

Dažnai sugalvojame daugybę pasiteisinimų nesiekti savo svajonių. Juk retas svajoja dirbti biure panašiame į akvariumą, tvarkyti krūvas popierių ar klausytis vadovo nepasitenkinimo, tačiau šios mūsų „antisvajonės“ daug patogesnės - nereikia rizikuoti ir galime ramiai tūnoti savo komforto zonoje. Savo svajonių nebijojo siekti Riva Elmantė, dar žinoma „REdraw“ pseudonimu. Ji pagal specialybę yra anglų kalbos vertėja, tačiau dabar atpažįstama iš savo politinių karikatūrų Facebook bei tikriausiai teko sutikti bent vieną praeivį pasipuošusį džemperiu ar marškinėliais su jos kurtomis iliustracijomis. Rivos nesustabdė nei sunki pradžia, nei onkologinė liga, tad jei jums reikia ženklo pagaliau pradėti daryti tai, ka iš tikrųjų norite – kviečiame paskaityti šį įkvėpinantį ir šiltą interviu su menininke. 

Riva, gal galite papasakoti kada pradėjote piešti?

Paradoksas, kad pagal profesiją šiaip jau (oficialiai) esu anglų kalbos vertėja. Diplomas dulka stalčiui ir niekada neteko dirbti pagal specialybę. Dirbau įvairiuose darbuose - rūbų parduotuvėje, pašto langelyje ir optikoje, kol pradėjau lauktis ir išėjau motinystės „atostogų“. Tuo metu neturėjau kaip išlieti savo energijos, man buvo nuobodu, tad pradėjau piešti - lieti akvarele. Kasdien, po tikrai daug popieriaus lapų… 

O kada ir kaip šis hobis tapo darbu?

Tas hobis virto darbu tikrai ne iš karto. Bet čia gal minčių galia - aš nuo tada kai pradėjau piešti, sakiau sau, kad į darbą nebegrįšiu, nes tada nebus kada piešti! Ir negrįžau, nors pradžia buvo sunki, mano Facebook paskyroje „REdraw“  buvo vos dešimtys „laikų“, bet nepasidaviau - kėliau ir kėliau savo darbus. Skanavau, patobulindavau photoshop’u (kuriuo net nemokėjau dirbti!) ir variau toliau. Reikėjo kelių metų, kad per mėnesį ne tik koks draugas (norėdamas paremti naivuolę menininkę) užsakytų po portretą ar iliustraciją. Esu jiems dėkinga už palaikymą toje pradžioje!

Kokius iššūkius teko įveikti su kokiais susiduriate dabar?

Iššūkiai prasidėjo tada, kai reikėjo jau kažkaip įforminti tą „veiklą”, pačiai vestis buhalteriją, ieškotis klientų. O juk klientai, jei tai ne draugai, norėdavo pamatyti mano portfolio, perskaityti mano „patirtį” (CV) - o jos juk neturėjau… Tačiau, manau, mano savitas humoro jausmas ir stilius „ištempė” mane ir be diplomo ir be patirties - dabar gyvenu iš savo veiklos. Bet gyvenimas turbūt toks jau yra - juodai baltas ir banguojantis. Kai jau, atrodo, gyvenu taip, kaip noriu, darydama tai, ką myliu - pametėjo man naują iššūkį. Prieš tris mėnesius sužinojau, kad sergu sunkia onkologine liga. Viskas apsivertė aukštyn kojomis. Veiklai jėgų turiu vis mažiau, tad teko atsisakyti kelių labai ilgai lauktų pasiūlymų. Nenorėjau nuvilti klientų savo „ligotais“ tempais. Dabar, kadangi turiu gydymą, labai tikiu ir laukiu, kada jis man padės atsistoti ant kojų - apsiriboju vienetinėmis iliustracijomis, apsiėmiau vieną rimtesnį projektą ir stengiuosi neperdegti.

Iš kur semiatės įkvėpimo savo iliustracijoms?

Visada domėjausi politika - tad daug mano politinių karikatūrų yra įkvėptos to, kas vyksta ir vyko Lietuvoje. Vienas didžiausių įkvėpimų ir mano „vaistas”- mano penkiametis Jonas, kuris trykšta pozityvu, gera energija ir yra geriausia, kas galėjo nutikti gyvenime mano - juk jis ir atvedė mane prie piešimo.

Kaip ir minėjote, Jūsų iliustracijose nemažai „politikos“  bei lietuviškų simbolių. Kokią žinutę norite perduoti savo darbais?

Mano iliustracijose išties daug politikos ir lietuvybės. Esu visiškai įsimylėjusi mūsų šalį.  Matau labai daug perspektyvų jai augti ir tobulėti. Juk Lietuva dar jauna - jai viskas prieš akis. Paskutiniu metu labai liūdina didelis susipriešinimas tarp tautiečių, temų netrūksta, nuo homoseksualų iki covid’o, nuo galimybių paso iki tolerancijos stokos… Mano tarpe yra įvairių žmonių ir tokių, kurie skiepijasi bei rėkia, kokie idiotai tie, kurie nesiskiepija, ir tokių, kurie rėkia, kokie durni tie, kurie skiepija savo vaikus ir panašiai. Gal todėl, kad susirgau, man nebesinori veltis į šias diskusijas, nes žmonės visais laikais buvo labai skirtingi. Mes mąstome skirtingai, norim skirtingų dalykų - bet vis dar esame viena tauta ir tie patys lietuviai. Taip norisi, kad tas „karas” pagaliau baigtųsi. Juk yra svarbesnių dalykų, nei įrodinėti savo tiesą. Tiesiog, gyventi ir būti draugais, o ne priešais. Per prievartą nieko nepakeisim. Pasikeis laikai, kartos ir idėjos, bet problemų atsiras naujų - negi ir kaposimės taip visada? 

Gal galite papasakoti kaip užsimezgė Jūsų bendradarbiavimas strainus.lt?

Su strainus.lt susipažinau, kai prireikė skubiai Vilniuje padaryti kelis užsakymus klientams ant džemperių. Prieš tai dirbau su kitu gamintoju, bet iškilo nepatogumų dėl tempų, kadangi viskas vyko kitame mieste. Amandas pasiūlė patį patogiausią būdą dirbti kartu ir ši draugystė išaugo iki mano vietos po strainus.lt sparnu - labai džiaugiuosi ir tikiu, kad dirbsime toliau ir kartu nuveiksime dar daug. Juolab, kad  ir rūbų ir spaudos kokybė labai gera, klientai yra visada patenkinti, sugrįžta - tai daug pasako.

Ko palinkėtumėte pradedantiesiems Jūsų srityje?

Kiekvienas žmogus savyje nešiojasi kažką, ką mėgsta ir daro tai su malonumu. Ar tai maisto gaminimas, ar tai azartas parduoti, ar piešimas - bet kas. Tiesiog reikia leisti tam pomėgiui reikštis, nereikia savęs spausti į rėmus. Kai buvau paauglė irgi daug piešiau, svajojau apie dailės akademiją, betgi „neperspektyvu būti dailininku”, tad pasidaviau tai „perspektyvų” bangai ir va - mano diplomas liko nepaliestas. Ką noriu tuo pasakyti? Leiskit savo vaikams, leiskit sau daryti tai ką mėgstat - tik darydami tai su azartu ir meile - gausite rezultatus. Žinau, kad visada yra rizika, baisu išeiti iš „komforto zonos” ir leistis avantiūrai eiti paskui savo pomėgius. Visą tai perėjau, buvo sunku, bet atsipirko. Tik darydami tai, ką mylim - darom geriausiai. Tad darykit!

Komentuoti

*
*Nepublikuota
Puslapio url http://
*